Tas pats dangus

Čia yra beduinų vaikai. Kurie gyvena dykumoje su, greičiausiai, viena drabužių pora, be elektros, su šiaudine pastoge, absoliučiai be jokių patogumų, be šalia stovinčių sumermarketų, namuose mirguliuojančių televizorių,..be jokios greitos medicininės pagalbos, mokyklos..
Jie tikrai neišgyvena socialinių medijų tuštybių ir per galvas nesiverčia dėl vietos po saule. Jie neina kasdien į kiną ir nerungtyniauja iphon'ų varžybose. Jie turi vandens, valgyti, tą patį dangų ir tą patį bendrystės jausmą šioje žemėje.
Ir aš pamačius juos.. Atmetus pirminę nuostabą, negalėjau nustoti šypsotis... Jie nuolatos šypsojosi ir juokėsi, lietė rankas, lakstė smėlynuose lyg prabangiausiame kurorte.
Man atrodo reikia dažniau pažiūrėti į tą patį, mūsų visų dangų ir nustoti egoistiškai norėti, jog kiti gyventų, kaip norim mes. Ne tarp kultūrų.., o tarp mūsų. Dar man atrodo, kad viskas yra kur kas paprasčiau nei mes darome..valingai ar nevalingai. Reikia tik dažniau įvertinti ką turi dabar, ne vakar ir ne rytoj,...ir nesisvaidyti savo laiku be reikalo. Pasaulis per daug įdomus ir gražus, kad gailėtumėmės.