Palikimas

Dažnai pagalvoju ir klausiu, kodėl žmonės nieko nebevertina. Ir aš su tuo susiduriu. Nes tapau, ruošiu naujus projektus, kurie daromi ir gaminami rankomis, įdedama daug energijos ir meilės. Ir žmonės nustemba sužinoję jų įkainius. Mano, kad viskas taip paprasta, kaip nueiti į IKEA, nusipirkti pigią sulankstomą kėdę ir ant jos sėdėti iki gyvenimo galo. 

Atėjo laikas, kai žmonės nori super SUPER kokybiškai ir TURBO max gražiai, bet kuo KUO pigiau. Net galėtų supykti, jog tai ne dovana. 

Tai labai liūdina.

Ir kai Roko močiutė man bruka savo rankomis, milžiniškomis staklėmis ir įdėtu triūsu austas paklodes ir smulkiai smulkiai siuvinėtas staltieses, o mano močiūtė vašeliu nertas servėtėles, žinot, tai gali būti Tau negražu, Tu nežinosi kaip pritaikyti tokį daiktą savo interjere, bet tai yra sunkaus darbo grožis. 

Aš tik sakau, - dabar imu kelias, o visa kita atiduosit, kai turėsim savo namus. Ji man duoda visą krepšį. Išvažiuojamt ir aš ilgai apie tai kalbu automobilyje. 

Man visa tai kvepia. Turi vertę. Istoriją. Dėmesį man. Nes jos ne spintą tvarko, jos dalinasi savo darbu. 

IKĖJOJ to nerasi. Ir neišrašysi tam kainos. Tai palikimas.