Kas aš

Aš mėgstu ryte prabudus kojų pirštais perbraukti per patalynę, man tai gero ryto nata. Kai ilgai neužmiegu, įsivaizduoju save gulinčią vidury bekraščių rugių laukų ant spiruoklinės lovos. Užmiegu iš kart. Kas kart važiuojant namo, parvežti mamai gėlių, man pasididžiavimo reikalas, kad tokią mane išsiugdė. Aš norėčiau, kad žmonės bendrautų laiškais. Gulėti sustingusiai, kai lauke lyja ir klausytis- manęs tuo metu paprasčiausiai nėra. Teptukas joks ne mano brolis, bet procesas, mane atjungia iki apsvaigimo. Jei man skauda - tai žiauriai. Turėti daug klausimų - mano didžiausias noras ir tuo pačiu didžiausia baimė. Nemėgstu skylėtų kempinių. Bijau, kai mama verkia. Vis dar nevalgau šiokiadieniais pusryčių. Labai dažnai pagalvoju, kad aš iš kosmoso. Nežinau, kas yra meilė, bet žinau, kad mane jos išmokys. Neįsileidžiu į širdį be reikalo, bijau, kad tik kojas nusivalys prieš įeinant. Jei būtų juoko mokykla - į ją užsirašyčiau. Dažnai krentu ant žemės ir ilgai spoksau į lubas. Mėgstu prisiartinti prie žmogaus ir pažiūrėti į akis. Savo žmones aš laikau širdy. Man bučinys į kaktą - apverčiu akis ir atsidustu. Ir kai būnu viena aš labai daug svajoju.

Kas aš, kai manęs nematai? Oh... Pati nežinau.