Buckūnai

Taip prasidėjo mano vasara. Kai nebeskaudėjo galvos iš po avarijos, dar širdies nuo streso, kojos atrodė visai pakankamai rudos, nenervino besilupanti nugara nuo nusvilimo, labai godžiai valgėsi močiutės naminis kumpelis, mėlynės ant kojų, manau, ir užgis, o Vilniaus eismas ir tempas beliko sapnuose.
Tai taip aš pradėjau savo vasarą. Po obelim, po saule, lengvam brizui pučiant nuo Metelio ežero, apsupta bičių spiečiaus, apžiūrinėjau Krasnicko senas stiprias rankas ir tyliai svajojau, kaip aš močiutės amžiuje būsiu tokia graži ir optimistiška.
Nėra nieko tikresnio už jausmą, kurį čia sėdėdama jaučiu ir bijau pagalvoti, kaip būtų be jo, nes gana jį paleisti išsukant iš jų kiemo.Ten kur vaikystė, ten ir širdis.